-
Parduotuvė
- Prekiniai ženklai
- Dovanos
-
Apie Mus
-
Žmogus, vertinant nuo akmens amžiaus iki dabar yra gerokai pakitęs, tačiau tiek tada tiek dabar visi mes turime vieną pagrindinį gyvenimo poreikį – kurti sau gerovę. Skirtumas tik tas, kad prieš daugybę metų, gerovė mums apsiribojo pastoge, maistu ir šiltu drabužiu. Dabar, kai visa tai turėti tapo įprasta, mes norime kur kas daugiau. Bėda ta, kad galimybė turėti daugiau iš esmės nepavertė mūsų laimingesniais. Net gi priešingai - mes tampame vis irzlesni, liūdni, jaučiame nepasitenkinimą jeigu negalime kažko turėti ar kai matome, kad kiti turi daugiau. Kai kurie psichologai tokį elgesį vadina “hedoniniu bėgimo takeliu”. Mes bėgame, perkame, bandome susikurti sau gerovę, bet vis grįžtame į tą patį tašką. Turėjimas daugiau ilguoju laikotarpiu nepadidina mūsų laimės.
Pažvelkime į šią situaciją karantino laikotarpyje. Prieš tai mes turėjome galimybę į platų pramogų pasirinkimą, galimybę apsipirkti daugybėje fizinių parduotuvių. Šiuo metu susiaurėjęs pasirinkimų kiekis atrodytų liūdina mus ir sakome, kad būtume laimingi jei galėtume grįžti į iki šiol buvusį laikotarpį. Nors apribojimai iš tiesų liūdina, bet prisiminkime, ar tada buvome 100% laimingi? Tai tik įrodo, kad „daug“ ir „laimė“ nepriklauso vienas nuo kito. Galbūt dabar yra tinkamas laikas apie tai pagalvoti ir pabandyti kažką keisti?
Kiek kartų teko girdėti ar patiems pasakyti frazę “nusipirksiu tai, kad pakelčiau sau nuotaiką”. Kaip ilgai trunka tas pasitenkinimo jausmas? Veikiausiai kelias valandas ar daugiausiai kelias dienas. Po to grįžtame į natūralią būseną ir toliau ieškome galimybių kaip dar save nudžiuginti.
Kiek kartų didelė pasirinkimo galimybė mums suteikė labiau pasimetimo nei džiugesio jausmą?
Kiek kartų sakėme, kad norime tam tikrų dalykų, nes tai suteiks mums laimę, tačiau gave tai, norime dar ir dar. Ar daug žmonių, turėdami didelį namą ir kiemą su gausybe daiktų, automobiliu ir kitomis gėrybėmis pasakė “man jau užtenka”?
Mūsų norai ir mūsų laimės paieška yra nepasotinami. Tačiau svarbu suprasti, kad materialios vertybės neužtikrina laimingo gyvenimo, o resursai, kuriais gaminami mūsų “laimę teikiantys” pirkiniai yra senkantys.
Teikdamos šias įžvalgas nesakome, kad savaime daiktai yra blogis, jog turime nuo visko apsiriboti, iškeliauti į dykynę ir atsisakyti materialaus pasaulio. Tam tikros prekės iš tiesų palengvina mūsų kasdienybę ir suteikia mums patogumą. Vis gi, kalbant iš minimalizmo perspektyvos, neretai mes taip prisirišame prie daiktų ar noro pirkti, kad tai tampa tam tikru įsitikinimu, jog tik turint daugiau galima gyventi geriau. Mums sunku atsisveikinti su nebenaudojamais daiktais, todėl mūsų namai, sandėliukai ar net giminaičių palėpės būna užgriozdinti įvairiais niekais ir mes toliau perkame daugiau. Tada mes pykstame ant savęs, kad štai kiek daug daiktų stovi nepanaudoti, kiek daug drabužių neapsirengiau, kiek daug dulkių prisikaupė ant suvenyrų, nes jų nenuvaliau. Ir štai čia prasideda tarnystė daiktams, o ne naudojimąsis daiktais savo reikmėms. Mes apie juos nuolat galvojame, jais rūpinamės, užleidžiame jiems didesnes erdves, skiriame savo išlaidas jų funkcionalumo palaikymui ir t.t. Kitaip tariant, nusiperkame sau naštą, kuria patys save įsipareigojame rūpintis. Nustoję skirti tam laiko galėtume turėti galimybę tapti laisvesni ir susikoncentruoti į esmines laimės apraiškas.
Minimalizmas yra suvokimas, kad turėti mažiau nėra praradimas. Tai yra kelias į kokybiško gyvenimo paiešką, kai pagrindinė koncentravimosi priežastis esate jūs patys bei jus supantys žmonės, patirtys, pomėgai. Atsisakydami tam tikrų daiktų neiškeliame sau apribojimų ar draudimų. Atvirkščiai - minimalistas perka tai, kas jam yra vertinga ir reikalinga.
Ypatingos formulės nepateiksime, bet pradžiai galite pabandyti atsakyti sau į 2 klausimus:
Daugeliu atvejų atsakant į pirmą klausimą, daug kas gali atsakyti “ne”. Nors turime kur gyventi, kuo apsirengti, ką pavalgyti, esame sveiki, daugeliu atvejų net ir ,rodos, viską turintys žmonės atsako, kad nėra laimingi. Nes laimė slypi ne daiktuose, turtuose ir kiekyje – laimę įprastai jaučia tie, kurie džiaugiasi ne materialinėmis vertybėmis ir yra atradę vidinę laimę. Norint jaustis laimingais, svarbu tai suprasti ir praktikuoti laimę bei vidinį pasitenkinimą ugdančius ritualus. Tai gali būti joga, meditacija, buvimas gamtoje, dienotvarkė, kurioje būtų būtinas punktas “laikas sau”. Taip pat nemažai rašytinių šaltinių rodo, jog tuo metu, kai esame dėkingi, esame laimingi. Pasijausti dėkingais galime pildydami dėkingumo dienorašytį. Tai toks dienoraštis, kuriame kiekvieną dieną išvardiname bent kelias priežastis dėl ko esame dėkingi.
Atsakant į antrą klausimą, ar bent pirmame trejetuke išvardintų laimės priežasčių paminėsite daiktus? Greičiausiai tai bus žmonės, emocijos, akimirkos, teigiamos patirtys, fizinė būklė. Pavyzdžiui šeima, profesinė savirealizacija, naujos patirtys, sveikata. Ieškodami laimės, turėtume susikoncentruoti į šiuos ar kitus punktus, kuriuos sau įvardinsite.
Vertinant dabartinį laikotarpį, galime jį priimti ir iš teigiamos pusės. Galbūt jis yra ne veltui. Gal šis laikas yra galimybė aiškiau akcentuotis į tikruosius laimės šaltinius, atsiribojant nuo noro džiuginti save naujais pirkiniais. Pradėti atidžiau rūpintis savo sveikata, palaikyti glaudesnį emocinį ryšį su šeima, pradėti praktikuoti naujas veiklas ir įpročius, kurie leistų pasijusti laimingais. Nors esame apriboti, bet iš kitos pusės dabar turime mažiau pasirinkimo galimybių, o tai leidžia mums aiškiau pamatyti tai, ko iki šiol skubėdami nepastebėjome ar neskyrėme tam pakankamai laiko.
Tikime, kad pradėje esminius vidinius pokyčius, supratę savo poreikius ir tai, kas priverčia mus jaustis iš tiesų laimingais, susitvarkę savo vidinius namus galime atrasti daugiau ryžto keisti mus supančius išorinius namus – gamtą ir aplinką, kurioje gyvename. 😊🌿
Prieš publikavimą, komentarai bus peržiūrėti.
